Inoue

garsai nakčiai: http://wkup.org/index.php?option=com_content&view=article&id=183&joscclean=1&comment_id=114&Itemid=50&lang=en#josc114
jei galėčiau klausytis nuolat, galėčiau, man regis, gyvenime daugiau ir nieko neveikt..čia nerimtai, bet vis dėlto..į ką nurodo šitie garsai.......

Šitas pastebėjimas, nors ir nieko naujo, vis tik galėjo atsirasti tik patyrus kitokių draugysčių - kai be įsimylėjimo ir poreikio jausmų, be specialaus dėmesio reiškimų ir palankumo ženklų bendraujama dėl susidomėjimo žmogum, jis pažįstamas tada tampa, ir ne dėl jo teikiamų dalykų bendraujama, o dėl paties žmogaus...aišku, na, dėl to kad tas bendravimas malonus ar įdomus, taigi dar ne visiškai dėl paties jo - kaip sakė Aristotelis berods, tobula draugystė aišku būtų jeigu man su juo nebūtų nei malonu nei įdomu, o vis tiek bendraučiau :) vat tada būtų tikra meilė.

Dar prisiminiau iš senų kalbų - kai baigiasi gėlės ir komplimentai, tada ir prasideda (bent turėtų) tikra meilė. :}

Kai sutinkame žmones, tam tikras, specifinis santykis su jais JAU yra tą pat akimirką. Visa mūsų draugystė ir ryšys jau egzistuoja ten, tą akimirką, kai jį/ją sutinkam. Tuojau noriu aiškiau pasakyti: su vienais esame dvasios draugai ir bendraminčiai, kitiems jaučiam kitokią meilę, simpatiją, ir pan. Ir šis santykis, t.y. meilės rūšis, kuria susisiejame su žmogumi, ne tai kad atsiranda iš nieko, palaipsniui, bet kai sutinkame žmogų, jau ji yra ten. Kodėl su vienais žmonėmis jaučiame, kad galime būti emocionalūs, jautrūs ir paprasti, o su kitais bendraujame visai kitaip, ir esam kitokie - sąmojingi, linksmi, džiugūs, arba melancholiški, o gal neįdomūs nei sau nei kitam (na gal nebent kitam)...ir t.t. Skirtingi žmonės mumyse atskleidžia skirtingas puses. Bet juk tai nutinka tą pat akimirką kai juos sutinkame! Juk pirmąsyk sutiktas žmogus yra "lygus" kitam pirmąsyk sutiktam, ty mes nė vieno jų nepažįstam ir nesam suformavę savo "pozos" su jais. Bet susipažinę iškart jaučiam artimą sielą, ar kūną :))) Taigi dėl to manau, kad pirmas įspūdis tikrai parodo daugiau nei galima tikėtis iš regimai atsitiktinės nuomonės. jei pajaučiu, tarkim, kad sutiktasis žmogus sukelia nepaprastą ramybę ir pasitikėjimą (mažai tokių, bet būna), tai nors šios rūšies meilė vėliau ir pasidarytų be galo didelė, kad net pradėčiau jaustis tarsi čia visai kita meilės rūšis, t.y. tokia, kuri apima sielą ir kūną, vis dėlto laikas parodo, kad reikia grįžti prie realaus vaizdo, o tai yra, dvasinės bičiulystės, kuri pirmu įspūdžiu tikrai pasimatė, ir buvo ten, ir todėl su šiuo žmogumi mes buvom esam ir būsim susiję būtent tokiu santykiu, mes ESAM, tarkime, bendraminčiai, taip pavadinkim (nors pavadinimai visad yra melas), amen. :))

Apie maistą. Kas yra maistas ir kam mum jis? Paprastas, ne per daug filosofinis atsakymas yra - maistas yra poreikis kad išgyventume, mums reikia pasisavinti įvairių mikroelementų, vitaminų, reikia naudingų maisto medžiagų mūsų kūnui, kad jis g y v e n t ų. Tačiau pažiūrėjus, kas mum siūloma maisto pavadinimu, man kyla didžiulė nuostaba! į įvairius produktus pridedama įvairių nuodingų tiesiogine to žodžio prasme medžiagų, kurios kenkia mūsų kūnui, vargina jį neįmanoma užduotimi imti tai, ko jam nereikia, ir ne tik nereikia, bet netgi jį (mus) žaloja! taigi dalykas, priešingas maisto sąvokai, pavadinamas maistu, laikomas maisto lentynose, ir pardavinėjamas lyg niekur nieko po maisto pavadinimu. Ar galima tokį absurdą kaip nors pateisinti? ech :)

čia truputį padeda susiorientuoti ir sveikai pasibaisėti: http://beta.sveikasvaikas.lt/spring/index?execution=e1s1

Current Mood:

curious

Galbūt tai nėra vien psichoanalitikų reikalas?

Current Mood:

awake