Inoue

vienatvė

Thu, 11 Jun 2009 07:34:17 GMT

..vienatvė reikalinga (tik?) tam, kad nusigręžti nuo naudojimo, daiktų ir žmonių turėjimo; o ne tam kad mėgautis savo asmenybe ir įsivaizduoti kažin ką. Vienatvė - nelygu nuo ko ji nusigręžia ir į ką atsigręžia. Pirmo pobūdžio vienatvė reikalinga nuolat...
(iš paskaitos momentų)

Sun, 07 Jun 2009 17:49:09 GMT

...tiek treniruojama ir auginama asmenybė, tiek žinių ir įgūdžių, pastangų, planų, daiktų - ir kam visa tai? Kur link nukreiptos pastangos ir kiekvienos dienos brangus laikas? o gal klausti, kur link barstomos, nes krypties nėra? Ir vis tik reikia jos, jei nėra prieš akis tikro ar susikurto tikslo, nelieka motyvacijos tam ką dabar darau. Reikia tą kryptį išsiaiškinti, kad negaiščiau laiko kažinkam vidutiniškam, kas nesuteiks TO.......

garsai nakčiai: http://wkup.org/index.php?option=com_content&view=article&id=183&joscclean=1&comment_id=114&Itemid=50&lang=en#josc114
jei galėčiau klausytis nuolat, galėčiau, man regis, gyvenime daugiau ir nieko neveikt..čia nerimtai, bet vis dėlto..į ką nurodo šitie garsai.......

Wed, 27 May 2009 08:37:14 GMT

Dabar kai truputį pagyvenau, pasidarė įdomu įsimylėjimo procesas, t.y. kaip jis vyksta. Manau galima drąsiai sakyt, kad (bent man) kuo arčiau paauglystės (laiko ašį brėžiant atgal), tuo labiau jis atsiranda ne dėl to žmogaus pažinimo ir todėl žavėjimosi juo, tuo, ką pažįstu, bet dėl priežasčių visiškai su asmeniu nesusijusių. Turiu omeny, kad tas jausmas yra abipusiai sukuriamas visokiais ženklais, maloniais gestais, rūpinimusi, dėmesiu ir tt, t.y. teikimu vienas kitam norimų dalykų. Taip užauginamas jausmas, prisirišimas, vienas kito (iš tikro net ne vienas kito, o dalykų, kuriuos kitas teikia) poreikis...aišku, nesirenkam žmonių kurie nepatinka, bet vis dėlto, ne meilė tai, nes kyla visiškai ne dėl pažinimo kito žmogaus, ne dėl jo.

Šitas pastebėjimas, nors ir nieko naujo, vis tik galėjo atsirasti tik patyrus kitokių draugysčių - kai be įsimylėjimo ir poreikio jausmų, be specialaus dėmesio reiškimų ir palankumo ženklų bendraujama dėl susidomėjimo žmogum, jis pažįstamas tada tampa, ir ne dėl jo teikiamų dalykų bendraujama, o dėl paties žmogaus...aišku, na, dėl to kad tas bendravimas malonus ar įdomus, taigi dar ne visiškai dėl paties jo - kaip sakė Aristotelis berods, tobula draugystė aišku būtų jeigu man su juo nebūtų nei malonu nei įdomu, o vis tiek bendraučiau :) vat tada būtų tikra meilė.

Dar prisiminiau iš senų kalbų - kai baigiasi gėlės ir komplimentai, tada ir prasideda (bent turėtų) tikra meilė. :}

Sat, 18 Apr 2009 18:08:27 GMT

Apie draugystę.
Tik iš savo patirties kalbu, bet galbūt ne vien apie save..

Kai sutinkame žmones, tam tikras, specifinis santykis su jais JAU yra tą pat akimirką. Visa mūsų draugystė ir ryšys jau egzistuoja ten, tą akimirką, kai jį/ją sutinkam. Tuojau noriu aiškiau pasakyti: su vienais esame dvasios draugai ir bendraminčiai, kitiems jaučiam kitokią meilę, simpatiją, ir pan. Ir šis santykis, t.y. meilės rūšis, kuria susisiejame su žmogumi, ne tai kad atsiranda iš nieko, palaipsniui, bet kai sutinkame žmogų, jau ji yra ten. Kodėl su vienais žmonėmis jaučiame, kad galime būti emocionalūs, jautrūs ir paprasti, o su kitais bendraujame visai kitaip, ir esam kitokie - sąmojingi, linksmi, džiugūs, arba melancholiški, o gal neįdomūs nei sau nei kitam (na gal nebent kitam)...ir t.t. Skirtingi žmonės mumyse atskleidžia skirtingas puses. Bet juk tai nutinka tą pat akimirką kai juos sutinkame! Juk pirmąsyk sutiktas žmogus yra "lygus" kitam pirmąsyk sutiktam, ty mes nė vieno jų nepažįstam ir nesam suformavę savo "pozos" su jais. Bet susipažinę iškart jaučiam artimą sielą, ar kūną :))) Taigi dėl to manau, kad pirmas įspūdis tikrai parodo daugiau nei galima tikėtis iš regimai atsitiktinės nuomonės. jei pajaučiu, tarkim, kad sutiktasis žmogus sukelia nepaprastą ramybę ir pasitikėjimą (mažai tokių, bet būna), tai nors šios rūšies meilė vėliau ir pasidarytų be galo didelė, kad net pradėčiau jaustis tarsi čia visai kita meilės rūšis, t.y. tokia, kuri apima sielą ir kūną, vis dėlto laikas parodo, kad reikia grįžti prie realaus vaizdo, o tai yra, dvasinės bičiulystės, kuri pirmu įspūdžiu tikrai pasimatė, ir buvo ten, ir todėl su šiuo žmogumi mes buvom esam ir būsim susiję būtent tokiu santykiu, mes ESAM, tarkime, bendraminčiai, taip pavadinkim (nors pavadinimai visad yra melas), amen. :))

Sat, 18 Apr 2009 17:50:58 GMT

Sveiki!
Pastaruoju metu ateina visokių prašviesėjimų, neužfiksuoju aš jų, nors žinau kad pamiršiu...
Du pastebėjimai šiandien.

Apie maistą. Kas yra maistas ir kam mum jis? Paprastas, ne per daug filosofinis atsakymas yra - maistas yra poreikis kad išgyventume, mums reikia pasisavinti įvairių mikroelementų, vitaminų, reikia naudingų maisto medžiagų mūsų kūnui, kad jis g y v e n t ų. Tačiau pažiūrėjus, kas mum siūloma maisto pavadinimu, man kyla didžiulė nuostaba! į įvairius produktus pridedama įvairių nuodingų tiesiogine to žodžio prasme medžiagų, kurios kenkia mūsų kūnui, vargina jį neįmanoma užduotimi imti tai, ko jam nereikia, ir ne tik nereikia, bet netgi jį (mus) žaloja! taigi dalykas, priešingas maisto sąvokai, pavadinamas maistu, laikomas maisto lentynose, ir pardavinėjamas lyg niekur nieko po maisto pavadinimu. Ar galima tokį absurdą kaip nors pateisinti? ech :)

čia truputį padeda susiorientuoti ir sveikai pasibaisėti: http://beta.sveikasvaikas.lt/spring/index?execution=e1s1

draugai ir priešai

Thu, 05 Mar 2009 09:22:24 GMT

Kodėl socialumas įvardijamas psichologijoj kaip vienas iš "sveikumo" (na, žmonių, turinčių mažiausiai problemų, požymis) priežasčių beigi simptomų? man ateina mintis, kad žmonės - ką jie mums daro, kai santykis daugmaž pozityvus, teigiamas ir džiugus (nors galbūt ir priešingu atveju tas pats vyksta, negaliu šito jaust) - jie tiesiog užkamšo skyles mumyse: įvairiausius poreikius, kaip antai pvz prisirišimo, paklusimo, atsidavimo, davimo, išsisukinėjimo nuo savęs paties ir kt poreikius, t.y. įvairiausias ne-pilnatves. Tai todėl aš spėju, kad socialumas maskuoja tai, ko neturime (grubiai tariant), ir todėl atsiranda jausmas, tarsi "viskas gerai". Na jis tikras yra, iš tiesų viskas gerai gali būti, džiugu ir palaiminga. Tačiau tai ateina kamšant skyles savyje. Ir todėl tatai praeinantis kintantis dalykas, niekad negarantuotas...

Na, džiugumo jums, ar šiaip ar anaip! :)

RocknRolla

Thu, 26 Feb 2009 13:29:24 GMT

Vakar pažiūrėjau Guy Ritchie filmą, RocknRolla pavadintą. Po Revolverio buvo aišku, kad jo filmus galima žiūrėti arba kaip pasakojimą įvykių, arba kaip simbolinį vidinių procesų vizualizavimą, galbūt netgi vienos asmenybės (!) psichinį gyvenimą . Revolverį žiūrint tuo žvilgsniu, o jeigu dar pakomentuoja filmu giliai besižavintis iškalbingas išminties mylėtojas, tikrai galima pajusti malonumą - estetinį intelektinį beigi kiek pamenu, moralinį džiugumą, susijusį su laisve, su buvimu tikruoju savimi. Betgi ne apie Revolverį norėjau...RocknRolla - turiu nujautimą, kad ir čia jis bandė giliai griebti, bet sužiūrėjau tuo plokščiu žvilgsniu...Na, išeitis aiški - nori patirti šito filmo mintį, reikia daug kartų jį žiūrėti su atidumu (be abejo, niekas negarantuoja, kad ten slypi kas nors tikrai verta mano patyrimo)...betbetbet...

Esmė tame, kad filmus įprasta suvartoti kaip varškės sūrelį, jei ne su dar mažesniu atidumu. Filmui teliko teisė į pora pavargusių valandų - retai kada tampa svarbiu dienos įvykiu (na, gal kino teatras padeda jį labiau sureikšminti), ką jau kalbėti apie aiškaus proto ir pajėgų eikvojimą daugkartinėms vieno filmo peržiūroms. O bet tačiau, kažkas juk įdėjo nepamatuojamai daugiau pastangų sukurti tai - savo laiko, savo patirčių ir įžvalgumų, gyvenimo pastebėjimų nukreipimo, apibendrinimo, tarsi dėsnių formulavimo ir t.t., galiausiai pinigų. Nekalbu apie visiškai plokščius filmus, kuriuose nelabai yra ko ieškoti (nors kažkas gal randa ir ten), į mano akiratį tokie įlenda ypač retai. Vienam filmui sukurti pastangų įdeda daugybė žmonių! Juk režisierius, scenarijaus autorius tikrai norėjo kažką pasakyti (renkuosi filmus, apie kuriuos bent galima spėti, kad taip yra). Filmas reikalauja atsakymo - mano skvarbaus žvilgsnio, atidumo, atspindėjimo ir tikrinimo su savo gyvenimo patyrimais. Taip jis ir pasako man kažką...nebūtinai viskas taip rimta ir svarbu, tai būna ir komedija, ir mažučiai pastebėjimai ar tiesiog neįvardytas išgyvenimas paties filmo lyg meno kūrinio...Filmas nėra lengva pramoga, jis gi aktyvus vidinis veiksmas, neturėtų būti laikomas makaulės praplovimu po sunkios darbo dienos.

O G. Ritchie regis nusprendė aiškiai parodyti, kad filmai tikrai yra kaip sapnai...kūrybą persmelkia psichoanalizės kuriamas žmogaus paveikslas :) visai liuks. Neabejoju, kad tokių filmų rasis vis daugiau. Juk įdomiausi (ir pokyčių reikalingi) procesai vyksta viduje... :)

vietoj meditacijos

Tue, 21 Oct 2008 17:36:46 GMT

http://art.scene.lt/process.php/page.workinfo;work.121811;order.;count.3;category.6;search.;

Tai labai trumputis, tiesiog minimalus stilingas aspektėlis :)

kas esi?

Fri, 17 Oct 2008 18:16:06 GMT

Dėl kūno...iki tam tikro nušvitimo laiko būna sunku priimti savo kūną - pripažinti, kad atrodai kaip atrodai, kad veidas, į kurį žiūri, yra toks vienintelis visam pasaulyje; priimti kokia esi, neskirstant kur privalumai, o kur trūkumai. Viena vertus, žmogus turi savo kūną, bet jaučia, kad tai ne jis; reikia pastangos jį priimti kaip savo, kaip save.
Atrodo, kad ir su asmenybe (ar su sąmonės "kūnu", ego, siela...tiksliai nežinau, gal tegul bus asmenybė) labai panašiai yra. Nori kad būtų viena, o yra...kas yra net nežinai. Į veidrodį lengviau pažiūrėt, nei į savo vidų, ir tai dar kiek laiko praeina, kol pamatai, kol priimi. Ir viduj yra panašus žmogeliukas, tikrasis aš. Kiek laiko žmogus leidžia sau būti savim? Kiek laiko stengiasi kažin ką, kažin kaip, mąsto, būna kažkoks...bet kadangi kartais vis tik būnu savim, tai žinau, kad yra skirtumas. Ir skirtumas yra esminis (būsenos). Ir kad būtum savim, reikia priimt save, kokia esi. Kitus būna lengviau priimt, priimi iš meilės, iš draugystės, daug ką galima atleist. Save priimt sunku, bet principas tas pats - mylėt reikia, vertint. Pats žmogus yra sau paguoda, draugas, pats save džiugina, juk ne kas kitas (vien tai, kad nueini kažkur, kad susitinki kažką, kad veiki pasaulyje - tai tavo darbas!)...tai ir vertint reikia, ir mylėt, ne mažiau nei kitą, ir priimt.
Man atrodo, kad mažuma žmonių savim būna. Vis kažką stengiasi, vis kažkoks kiautas, atstumas, persona...

Wed, 20 Aug 2008 13:29:09 GMT

Dabar kai pasąmonė pas mus seniai "atrasta" ir sėkmingai įgijo savo vietą mokslo pasaulyje, netgi dabar, kai šis žodis tariamas paprastai kaip faktas, kai psichologai ir psichoanalitikai sėkmingai juo naudojasi kasdien, vis dar, regis, sudėtinga įsisąmoninti, kad kiekvienas filmas, kiekviena išgirsta daina, kalba, kiekviena perskaityta ar netyčia nugirsta mintis, įvykis, gandas, melas, kiekvienas vaizdas, kurį pamatome (pvz "gyvatynas" kambaryje), kiekvienas mūsų veiksmas (tarkim, kruopščiai vs atmestinai nuvalomas stalas) mus veikia, įrašo žinutę mumyse, formuoja mus - kokie mes esame, kokie būsim, kas glūdės ten, viduje. Ir mus veiks.

Galbūt tai nėra vien psichoanalitikų reikalas?

labanakt...

Sun, 29 Jul 2007 22:43:28 GMT

Vieno ilgo ir įdomaus pokalbio metu, prie laužo, alaus ir žvaigždžių, žmogus pasakė kai ką, ko nesitikėjau išgirst iš jo. Šita mintis pasirodo karts nuo karto, tokia graži.

O kodėl negali būti, kad būtent šitas gyvenimas ir šitas pasaulis ir yra tas pats didžiausias gėris, kuris a p s k r i t a i tau gali būti duotas?..

Kai galima leist sau pamąstyt apie geresnį, tobulesnį egzistavimą kur nors "anapus", kai mokslininkai ieško kitų pasaulių visai rimtu veidu, kai matai, kiek aplink yra blogio, skausmo, kančių ir iššvaistyto laiko, pasakyti ir įsivaizduoti tokią mintį yra kažkas nuostabaus...

malonumai

Tue, 24 Jul 2007 19:29:05 GMT

"...šis uždavinys ir galbūt netgi skirtumas tarp analitinių ir sintetinių sprendinių anksčiau niekam neatėjo į galvą."

Ateiti į galvą. Didis dalykas, tas atėjimas į galvą, kažin, iš kur ateina? Ir tiek nemažai visiems yra tų dalykų į galvą atėję. Ir man tegul ateina, toks juk malonumas! Ir nauda.